Pasaulis pagal Tomą

Praėjo pora metų nuo Valstybinės šeimos politikos koncepcijos, kuri sukėlė visuomenėje tiek daug aistrų, priėmimo - ir vėl kaista atmosfera dėl šeimos politikos. Šįsyk kalbama apie Nacionalinį susitarimą dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo, kuris Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto (SRDK) siekiu būtų pasirašytas iki spalio 1 dienos.

Šio dokumento rengimas pasibaigė triukšmu - nuo jo atsiribojo 15 susitarimą rengiant dalyvavusių visuomeninių organizacijų. Opozicijos socialdemokratai pranešė, kad taip pat neketina pasirašyti siūlomo Nacionalinio susitarimo, nes jis esą prieštarauja partijos programinėms nuostatoms.

Jei atidžiau pažvelgtume į triukšmaujančių organizacijų sąrašiuką, pamatytume, kad jame puikuojasi kairiąją ideologiją propaguojantys dariniai. Neverta tuo stebėtis, nes būtent kairioji mintis ir jos sekėjai per pastaruosius penkiasdešimt metų Vakarų Europoje nuosekliai darė viską, kad šeimos institucija taptų atgyvena.

Vietiniams kairiųjų adeptams vėl įtūžio priepuolį sukėlė, kad šis susitarimas yra grįstas Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatomis. Tai turėtume laikyti natūraliu dalyku. Gali patikti arba nepatikti vienas ar kitas politinis sprendimas, tačiau tam tikras valstybinės politikos tęstinumas, kaip stabilumo garantas, yra būtinas. Ypač kai kalbame apie tokį darinį kaip šeima, kuri, pasak Konstitucijos, yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

Stebėtina, kad vėl iškilo šeimos apibrėžimo klausimas, atsisakant jį sieti su santuoka. Diskusijose apsišaukėlių krikščionimis frakcija siūlė šeima vadinti bet kurį namų ūkį, taip niveliuojant pačią šeimos sąvoką. Susitarimo priešininkams siaubą kėlė jame įtvirtintos nuostatos diegti pasirengimo santuokai ir šeimai programas, numatytos privalomos konsultacijos prieš skyrybas bei konsultavimo prieš abortus sistemos diegimas ir visuomenės švietimas apie gyvybės vertę ir abortų žalą.

Tokios požiūrių sankirtos tik patvirtina, kad šeima yra ideologinių kovų laukas. Šios kovos persikelia ir į Lietuvą, nes esame jaunos demokratijos šalis, kurioje tik dabar visuomenėje įtvirtinamos bendrabūvio gairės. Nenuostabu, kad diskusijos dėl šeimos poliarizuoja jos dalyvius. Taip galima išvysti visą spektrą nuomonių, ir tai yra tik į gera visai visuomenei. Tačiau neturėtume iš akių išleisti dviejų perspektyvų, kurios yra itin reikšmingos svarstant šį klausimą.

Pirmoji yra valstybės. Mūsų šalyje galima mechaniškai perkelti šeimos politikos modelius, būdingus Vakarų demokratijoms. Tačiau nevalia pamiršti, kad Lietuva yra mažas kraštas, artėjantis prie demografinės katastrofos, kai lietuvių tauta gali paprasčiausiai išnykti. Todėl valstybės pareiga yra visokeriopai skatinti ir remti šeimą, kaip darinį, kuris yra pajėgus užtikrinti tautos išlikimą. Taip pat toks kraštas negali skatinti veiksmų, kurie mažintų gimstamumą.

Antroji perspektyva yra šeimos. Kitaip tariant, rengiant tokius dokumentus pačios šeimos turėtų aktyviau reikšti savo pozicijas, pageidavimus ir lūkesčius, o ne tik tam tikras ideologines platformas atstovaujančios organizacijos. Būtent į šeimos kaip vieneto gerovę, o ne į individo teises visų pirma turėtų būti telkiamas dėmesys, kai kalbame apie šeimos politiką.

Turėdami prieš akis šias perspektyvas pastebime, kad Lietuvoje nėra jokios valstybinės institucijos, kuri koordinuotų ir šeimos politikos įgyvendinimą ir būtų už tai atsakinga. Šeimos politikos koncepcijoje buvo numatytas Šeimos ministerijos atsiradimas, bet visuotinio taupymo laikais tokios užmačios virto tuščiomis kalbomis. Tiesa, susitarime siūloma Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete sudaryti Šeimos pakomitetį, bet reikalinga institucija, kuri būtų vykdomojoje valdžioje.

Be abejo, šis susitarimas yra pozityvus žingsnis į priekį, nors ir jame yra trūkumų. Pavyzdžiui, liko nepaminėtos daugiavaikės šeimos arba šeimos, auginančios neįgalų vaiką. Norisi tikėti, kad šis Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo netaps tik dar viena gražia deklaracija, o realiai prisidės prie šeimų gyvenimo gerinimo.

Rodyk draugams

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pirmadienį apžvelgdama pirmuosius savo prezidentavimo metus palaidė kritikos strėlių į Vyriausybę. Per spaudos konferenciją, atsakydama į klausimą, kurių ministerijų veikla jos netenkina, atsargiai rinkdama žodžius D.Grybauskaitė pareiškė:

„Manyčiau, kad daug rezervų pasitempti turi ir kokybiškiau galėtų dirbti Aplinkos ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Ko gero, tai būtų jautriausios ir sudėtingiausios ministerijos, kur rezultato reikėtų geresnio.“

Ką konkrečiai derėtų gerinti, prezidentė nepatikslino. Tačiau pakanka paties neigiamo vertinimo fakto, ir situacija tampa komplikuota. Visi žino, kad prezidentei ką nors kritiškai pareiškus apie vieną ar kitą pareigūną netrukus lūžta jo kėdės koja. Kadaise prezidentė sukritikavo ministrus Vygaudą Ušacką bei Rimantą Joną Dagį ir greitai jiems teko palikti savo postus, nors kodėl jie taip turėjo pasielgti, sunkiai galėtų paaiškinti bent vienas iš tūkstančio šalies gyventojų.

Šįsyk nebuvo įvardyta jokia personalija. Matyt, tuo ir guodžiasi „jautriųjų“ ministerijų vadovai, kuriems vasaros atostogos sugadintos. Juk visiems aišku, kad už laivo kursą yra atsakingas jo kapitonas. Nors prezidentės žodžiai dar nėra nepasitikėjimas, tačiau neabejotinai - įspėjantis signalas, juoba žinant, kad ji netuščiažodžiauja.

„Manau, kad visoms ministerijoms ir įmonėms visada yra galimybė pasitempti. Ekscelencija išskyrė mūsų ministeriją, tad, be jokių abejonių, stengsimės pasitempti. Darbai vyksta“, - trečiadienį po Vyriausybės posėdžio žurnalistams padėtį šviesiomis spalvomis tapė aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. Esą visi ne angelai, o mes pasitempsime… Kuriose srityse jo vadovaujama ministerija turėtų pasistengti, G.Kazlauskas nepasakė.

Jis gerai žino, kad reikia nedaug - parodyti tuziną atnaujintų daugiabučių. To pakaktų, kad G.Kazlauskas galėtų ministrauti iki kadencijos pabaigos. Tačiau tai primena gražią fantaziją apie Pelenę, virstančią princese. Vienas ambicingiausių Andriaus Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės projektų - būsto renovavimo programa - veikia tik popieriuje. „Darbai vyksta“, - sako ministras, tačiau nuo to laiko, kai praėjusių metų birželio 11 dieną kartu su Europos investicijų banku buvo įsteigtas Kontroliuojantis fondas, kuris turės finansuoti būsto renovavimo programas, milijardinė šio fondo injekcija taip ir nebuvo įšvirkšta į šalies ūkį.

Viena vertus, Aplinkos ministerija vis ruošia popierius, skelbia konkursus, rengia seminarus. Kita vertus, būsto modernizavimo mechanizmas ne tik nepatrauklus gyventojams, bet ir bauginantis. Jie viliojami tuo, kad valstybė skirs 15 proc. atnaujinimo projekto vertės siekiančią finansinę paramą, o likusi lėšų dalis būstą atnaujinti nutarusiems gyventojams teikiama sudarant galimybę gauti lengvatinę paskolą daugiabučiui modernizuoti. Kaip didelis pranašumas nurodoma, kad šios ilgalaikės (apie 10 metų) paskolos daugiabučiams atnaujinti bus suteikiamos su ne didesnėmis kaip 3 proc. fiksuotomis metinėmis palūkanomis.

Reikia turėti itin turtingą fantaziją, kad įsivaizduotum kupiną entuziazmo imti paskolą šešiasdešimtmetį. Juk senos statybos daugiabučiuose dažniausiai gyvena priešpensinio arba pensinio amžiaus žmonės, kuriuos pati mintis apie skolą (su procentais!) kone iki gyvenimo saulėlydžio verčia blogai miegoti.
Esant tokiai situacijai už renovaciją atsakingiems Aplinkos ministerijos valdininkams belieka stumdyti popierius, imituojant veiklą, laukiant, kol ekonomikos padėtis gerės ir gyventojai po truputį atgaus pasitikėjimą paskolų sistema. Tai sėkmingai ir daroma. Tačiau toks nenoras paisyti realybės gali suteikti jai ir kitokių niuansų. Bent ministro atostogos tikrai taps neramios.

Rodyk draugams

Rodyk draugams

Ataušus aistroms dėl Prezidento Algirdo Brazausko karsto į Vilniaus Arkikatedrą baziliką (ne)nešimo, galima atidžiau žvilgterėti į kitus šios istorijos aspektus, kurie yra ne mažiau svarbūs nei pagarsėjusi situacija. Tad šįsyk ne apie laidotuvių papročius ir tradicijas norisi kalbėti. Nors vieni Vilniaus arkivyskupijos sprendime pasigedo gailestingumo ir užuojautos, bet ši istorija išryškino itin opią katalikybės Lietuvoje problemą – beviltišką padėtį viešųjų ryšių fronte.

Sąmoningai vartoju karinį terminą, nes viešoji erdvė yra nūdien tapusi tuo lauku, kuriame vyksta pagrindinė kova už žmogų. Praktiškai kokia informacija pasieks eilinį jos vartotoją, tokią nuomonę jis ir susidarys apie vieną ar kitą dalyką. Akivaizdu, kad Brazausko laidotuvių fone Katalikų Bažnyčia atrodė, švelniai tariant, - nekaip.

Tikrai neturiu omenyje pačio Vilniaus arkivyskupijos vadovybės sprendimo, bet kalbama apie jo pateikimą visuomenei. Šiuo požiūriu itin vertingi yra viešųjų ryšių specialisto Liutauro Ulevičiaus pastebėjimai jo tinklaraštyje. Autorius pritardamas sprendimui nenešti Brazausko karsto į Vilniaus Arkikatedrą baziliką, prieina išvados, kad „grynai dėl nesugebėjimo dirbti XXI amžiaus ritmu, RKB gavo stiprų niuksą.“

Kartūs, bet teisingi žodžiai. Juk teisūs L. Ulevičius teigdamas:

„RKB komunikacija tylėjo nepateisinamai ilgai – komentavo kas tik nori ir apie ką tik nori, todėl procesas liko nevaldomas. Tik po dviejų dienų sureaguoja Kauno arkivyskupas – ir tai ne viešai savo vardu, o tik interviu forma katalikiškajame portale bernardinai.lt. Ir tik po laidotuvių, praėjus 4 dienoms (!) po krizės pradžios, savo poziciją viešai laišku išdėsto Vilniaus arkivyskupas. Gynybai pasirinktas principas „apie mirusįjį tik gerai arba nieko“ yra tinkamas, tačiau komunikacijos krizės akivaizdoje tai tolygu ramiai stebėti aršiai liepsnojantį laužą, sakant, kad jis pats nurims. Žinoma, laužas nurims, tačiau jame degančios malkos tikrai sudegs. (…) 5 dienos – totalus pralaimėjimas viešojoje erdvėje. O gaila, nes viešas ir aktyvus RKB sprendimo viešinimas galėjo uždirbti pagarbos ir sustiprinti pagarbą organizacija.“

Sutinku, kad egzistuoja žmonės, kurie vis vien būtų taršę šį sprendimą, net jei viešai būtų išdėstyti jo motyvai. Tačiau… Liūdna, kai sprendimą komentavo vyskupas emeritas, kurio paaiškinimas buvo šitoks: „Turime savų racijų ir taip nusprendėme“.

Toks „paaiškinimas“ savo esme yra antibažnytiškas. Kaip ir Algirdo Patacko žodžiai:

„Katalikų Bažnyčios hierarchai neprivalo nei aiškintis dėl savo sprendimų, nei diskutuoti dėl jų. Gali būti, kad tie sprendimai remiasi vien jiems žinomais motyvais, kurių neprivalu garsinti. Kas šito nesupranta, nėra subrendęs katalikas.“

Tokie požiūriai tiesiogiai kertasi su pauliškąja teologija, kad Bažnyčia – Kristaus kūnas veikiantis išvien, organiškai. Taip, vyskupas atsako prieš Dievą už jam patikėtą kaimenę, tačiau dažnai jo sprendimai liečia visus jam pavestus tikinčiuosius, nes Bažnyčia yra kūnas. Aptariamu atveju susiklostė paradoksali situacija: tūkstančiai tikinčiųjų kelias dienas savo giminėms, bičiuliams, kaimynams, bendradarbiams turėjo aiškinti dėl „savų racijų“ priimto sprendimo motyvus, kurių jie patys dorai nežinojo. Na, o po prezidento našlės pareiškimo, kad kardinolas jos atsiprašęs, šie žmonės mažų mažiausiai turėjo jaustis keistokai.

Ši istorija tik atskleidžia chroniškas bažnytinės komunikacijos bėdas. Jų ne viena ir ne dvi. Štai jauna katalikė žurnalistė savo tinklaraštyje pasigenda internete paprasčiausios informacijos apie bažnytinį gyvenimą. Pačiam porą metų ruošiant bažnytinio gyvenimo apžvalgas tekdavo susidurti su panašiomis problemomis, tačiau kantrybė trūko, kai praėjus savaitei nuo kardinolo A.J. Bačkio pasakytos homilijos Aušros Vartų atlaiduos, jos teksto neįmanoma buvo rasti internete… Kaip ir prisiminkime neseniai vykusias Lietuvos jaunimo dienas Panevėžyje. Puikiai organizuotas jaunimo sambūris buvo praktiškai nepastebėtas didžiojoje žiniasklaidoje. Ar nevertėjo paprasčiausiai išpirkti vietos reportažams apie šį renginį didžiuosiuose dienraščiuose?

Vėl tenka konstatuoti, kad vyskupijos neturi savo atstovų spaudai, o prie Lietuos Vyskupų konferencijos nėra viešųjų ryšių grupės. Viešojoje erdvėje ir toliau konstruojamas autoritarinės, atsilikusios, politikuojančios, pedofilinės Bažnyčios vaizdas. Ar dėl tokios padėties nevertėtų kaltinti ir savęs?

Rodyk draugams

Ši savotišką anticredo radau Panevėžio vyskupijos internetinėje svetainėje. Sakau „Amen“po juo. Įspūdinga, bet po juo pasirašė ir vyskupas Jonas Kauneckas.

TAIP. AŠ NIEKADA NETIKĖSIU

Dievu, kuris „sučiumpa“ žmogų nuodėmėje.

Dievu, kuris pasmerkia materiją.

Dievu, kuris negali atsiliepti į nuoširdų ir gilų žmogaus verksmą: „daugiau nebegaliu“.

Dievu, kuris mėgaujasi skausmu.

Dievu, kuris draudžia džiaugtis.

Dievu, kuris neleidžia žmogui mąstyti.

Dievu, kuris laimina naujus žmonijos Kainus.

Dievu magų ir burtininkų.

Dievu, kuris gąsdina.

Dievu, kuris nesileidžia vadinamas „TU“.

Dievu, kuris Bažnyčią paverčia vienos rasės, kultūros ar kastos monopoliu.

Dievu, kuriam nereikia žmogaus.

Loterijos Dievu, kurį galima atsitiktinai laimėti.

Dievu, teisėju ir valdininku, su reglamentu rankoje.

Vienišu Dievu.

Dievu, kuris nesišypso matydamas žmogaus išdaigas.

Dievu, kuris teisia.

Dievu, kuris siunčia į pragarą.

Dievu, kuris nemoka išlaukti.

Dievu, kuris visada reikalauja dešimtuko už egzaminą.

Dievu, kurį galima „išaiškinti“ filosofiškai.

Dievu, garbinamu tų, kurie kitus gali pasmerkti mirčiai.

Dievu, negalinčiu mylėti tų, kuriuos atmeta visi.

Dievu, negalinčiu išvaduoti iš vergijos.

Dievu, kuris negali suprasti išsitepliojusių, užuomaršų vaikų.

Dievu, kuris trukdo žmogui augti, keistis, pranokti patį save ir tapti „beveik dievu“.

Dievu, kuris reikalauja iš žmogaus būti „beveik ne žmogumi“.

Dievu, kuris neatsisėda už stalo mūsų žmogiškose šventėse.

Dievu, kurį gali suprasti tik subrendę ir protingi.

Dievu, kurį gali priimti egoistai.

Dievu, kuris atmeta lytiškumą.

Dievu, kuris sako „tu dar už tai susimokėsi“.

Dievu, kuris gailisi davęs žmogui laisvę.

Dievu, kurį domina sielos, o ne žmonės.

Dievu tų, kurie sakosi myli Dievą, o nemyli kitų.

Dievu, kuriam patinka žmonės sakantys „visada viskas gerai“.

Dievu, kurį pamokslauja kunigai, manantys, kad pragaras yra pilnas, o dangus pustuštis.

Dievu kunigų, kurie turi iš anksto paruoštus atsakymus į visus klausimus.

Dievu, kuris pateisina karą.

Dievu, kuris įstatymą iškelia virš sąžinės.

Dievu, kuris „nusineša“ gyvybes ir „siunčia“ vargą.

Dievu, kuris niekada neapsiverkė dėl žmonių.

Dievu, kuris susiriša su politika.

Dievu negalinčiu įsimylėti žmogaus.

Dievu, kuris negalėjo tapti tikru žmogumi.

Dievu, kuris nėra gimęs iš moters ir nėra atidavęs žmonėms savo motinos.

Dievu, kuris nebegali viltis didžiausiojoje neviltyje.

Dievu, kuris sunaikina mūsų kūną, o ne prikelia.

Dievu, kuris mirė.

NE! MANO DIEVAS YRA KITOKS!

Pagal Juan Arias „Il dio in qui non credo“

Rodyk draugams